Ventės ragas

Dar vienas savaitgalinis – rudeninis pakeliavimas po Lietuvą. Šį kartą keliamės į visai kitą Lietuvos pusę. Ventės Ragas.

O ten viskas kaip visada. Švyturys savo vietoje, žmonių į jį prilipę tikrai daug.

Nors laiptai į švyturio viršų pasidengė voratinkliu.

Ruduo. Visur pritempta tinklų. Paukščiams gaudyti.

Vyksta intensyvus paukščių žiedavimas.

Tuo metu kai buvome žiedavo paukščiukus labai panašius į zyles. Sakė kas ten tokie, bet niekaip nepamenu. Jie čia atskrenda žiemoti, o gyvena šiauriau.

Pats žiedavimas vyksta labai paprastai. Iš tinklo saujomis renkami paukščiukai.

Ant kojos uždedamas mažytis ir plonytis žiedas

Jis registruojamas ir vėl pirmyn į laisvę.

Kai kuriems dar tenka laimė (ar nelaimė) pabūti pozuotojais.

Šiaip paukščių ir įvairių aparatų migracija į pietus vyksta pilna tempu. Šąla jau.

Tik vienas gandras, matyt jau tapęs naminiu paukščiu niekur neskuba ir tingiai, nuo stogo, stebi krūvas žioplinėtojų.

Dieveniškių regioninis parkas

Rudenėja. Bet orai vis dar puikūs. Savaitgaliais namie sėdėti dar nesinori. Tai ir malamės po įvairius Lietuvos kampelius. Šį kartą reportažas iš Dieveniškių regioninio parko, o jei būti tikslesniam, tai iš šio parko Gaujos mokomojo-pažintinio parko.

Šis takas vingiuoja ties to paties pavadinimo upele

Susidaro vaizdas, kad šis takas nėra dažnai lankomas ir ypatingai neprižiūrimas. Dalyje jo įrengtas ir medinis takas neįgaliesiems. Deja, didžioji šio tako dalis vis dėlto jiems neįveikiama.

Kad čia žmogus retas svečias, turbūt rodo tas faktas, kad šalia tako galybė prisirpusių uogų. Labai vilioja spanguolės. Jei gerai įsižiūrėsite, tai tie raudoni taškeliai prisirpusios uogos. Ir tokių krūmų ten galybė.

Neatsispiriam galimybei jų paragauti.

Gausu ir mėlynių. Jų laikas jau praėjęs. Tad stovi sudžiūvę krūmeliai su nenurinktomis uogomis.

Yra ir kitokių, man nepažystamų ir turbūt nevalgomų uogų.

O štai visi rasti grybai šiame take nėra valgomi.

Iš visų faunos atstovų take sutikome tik šį. Nors parko stendas sako, kad čia yra net ir angių.

Visi požymiai sako viena – ruduo.

Šio tako gamta gana savotiška. Visiška laukinė. Ne tai miškas, ne tai pelkė.

Labiausiai šis takas patiko Monmiui. Gavo progą gerai pasilakstyti.

Ir pats Dieveniškių kraštas pasirodė gana įdomus (nežinantiems, tai čia tas apendiksas Lietuvos žemėlapio apačioje). Ypač įdomūs Žižmai. Toks rėžinis kaimas. Tik tie rėžiai labai jau maži. Tai ir susigrūdę namukai, kai kokiam šių laikų Perkūnkiemyje.

Tik, deja, viskas ten nyksta. Pamažu, bet nyksta

Ir šiaip ten reikia būti atsargiam. Vienas žingsnis ne ten ir jūs jau kitoje šalyje.

Jei vyksite ten nepamirškite asmens dokumento.

Naujas blogas

Nemažai čia rašiau apie stalo žaidimus. Tačiau kaip bebūtų šio blogo paskirtis yra būti asmeniniam blogui, tad stalo žaidimų apžvalgos nelabai „įsipaišo“ į bendrą kontekstą. Tad jūsų dėmesiui siūlau naują blogą, kurio tema bus išskirtinai tik viena – stalo žaidimai. Kam tai įdomu kviečiu apsilankyti stalozaidimai.blogr.lt. Kam įdomu ir RSS adresas. Po truputį perkelsiu (su papildymais) čia esančių žaidimų apžvalgas, taip pat planuose aprašinėti kai kurias įdomesnes sužaistų žaidimų apžvalgas, taip pat tikiuosi publikuoti įvairias naujienas iš stalo žaidimo pasaulio. O kas taip pat domisi šiuo dalyku ir jaučia, kad turi kuo pasidalinti, labai kviečiu tapti blogo bendraautoriais. Rašykite rambek@gmail.com…

Stalo žaidimai || Mammia mia!

Šį kartą Jūsų dėmesiui linksmas, greitas ir nesudėtingas kortų žaidimas „Mamma mia!“. Žaidimo autorius Uwe Rosenberg sukūręs tokius mėgstamus žaidimus kaip „Bonanza“ ar pastarųjų metų topą „Agricola“. Kaip jau minėjau tai yra kortų žaidimas, kuriam nereikia žaidimų lentos. Ir ploto daug nereikia. Tad tai puikus žaidimas pasiimti į kelionę ir pažaisti kur autobuse ar oro uoste laukiant lėktuvo. Kažkokių strategijų didelių šiame žaidime nerasime, čia reikia tik geros atminties ir skaičiavimo. Taisyklės labai paprastos: tereikia žaidėjams paeiliui į „krosnį“ dėti įvairius picų komponentus. Kai jau junti ar apskaičiavai, kad „krosnyje“ yra konkrečiai picai reikalingi ingredientai, dedi į ją ir picą. Kai bus išnaudotos visos komponentų kortos, „krosnis“ atidaroma ir žiūrima kurios picos iškepė, kurios ne. Laimės tas kas bus iškepęs daugiausiai picų po 3 tokių ratų. Nors kaip minėjau strategijos šiame žaidime nėra, bet vis dėlto galima šiek tiek ir pastretaguoti. Esmė, kad kai traukiamos iš „krosnies“ picos, reikiamus ingredientus tavo picai galima primesti ir iš turimų rankose picų. Va čia ir atsiranda erdvė šiek tiek pastretaguoti ir pablefuoti. Galima bandyti dėti į „krosnį“ picą, kai žinai, kad reikiamų ingredientų joje dar nėra, tiesiog tada reikia stengtis, kad trūkstami produktai rato pabaigoje būtų tavo rankose.
Beje su lietuviškomis taisyklėmis šį žaidimą galima rasti ir parduotuvėse. Tuo pačiu metu jį išleido 2 kompanijos: „Kadabra“ ir „Brain Games“. Tai va jei sumastysite pirkti žiūrėkite, kad tai būtų „Brain Games“ leidimo. Gausite normaliai atspausdintas, spalvotas lietuviškas taisykles (o ne atšviestas kaip pas konkurentus). Be to „Kadabros“ lietuviškose taisyklėse dėl keletos maketavimo ir vertimo klaidų taisyklės tampa sunkiai suvokiamos. Jei jau įsigyjote „Kadabros“ išleistą, siūlau iš „Brain Games“ atsisiųsti taisykles ir mokintis žaisti pagal jas.

Trumpas reziumė:
Žanras: ekonominis – loginis
Žaidimo trukmė: 30-45 min
Žaidėjų skaičius: 2-5 (puikiai žaidžiasi dviese, bet kuo daugiau žaidėjų tuo įdomiau)
Sėkmės / strategijos santykis: 25/75 (čia grynai mano nuomonė, išreikšta procentais, kuri maždaug parodo kiek proc. lemia sėkmė, kiek numatyta strategija ir išradingumas) (strategija šiuo atveju būtų žaidėjo atmintis)

Rudens gerybės

Gyvenu pačioje nuostabiausioje Vilniaus vietoje. Kelionė automobiliu iki senamiesčio tetrunka 10-15 min. ir be jokių kamščių niekada, o išvedęs pasivaikščioti šunį grįžtu su štai kokiu laimikiu.

Prekybos internetu subtylybės. #3

Berods praeitą savaitę Džiugas RC eteryje kalbėjo apie pirkinius internetu ir kaip tai yra gerai. Aišku gerai, bet su sąlyga, kad perki užsienio e-shope ar e-bėjuje. Su žmona tikrai nemažai perkame internetu. Su užsienio pardavėjais jokių problemų nėra buvę. Net nesvarbu kur perkant: ar Jav, ar Vokietijoje, ar kokiam Honkonge. Visas gražumas baigiasi ties Lietuvos siena. Net keista kaip siuntinys Vokietija – Vilnius ateina greičiau nei siuntinys Vilnius – Vilnius. O taip yra.

Turėjau problemų su level lt. Čia ir čia rašiau. Na ten viskas susitvarkė, bet vistiek kiek laiko prireikė. Kolegos turėjo problemų su pigu.lt. Irgi pristatymas trunka savaitę, atsiunčia vieną prekę, kitos tipo jau nebeturi. Nesuprantu negi sunku susisiekti ir jei prekės nėra kažką sureguliuoti.

Nauja mano patirtis su „Bomba“. Išleido Andrius Kaniava naują albumą. Mudu su žmona esam jo gerbėjai, tad aišku ieškome jo nusipirkti. Kažkaip prekybos centruose jo nėra, CD parduotuvėse irgi. Užeinu į šį pslp. Yra! Aišku, kad perku! Pristatymas net 7 Lt, kad nebūtų didesnio nuostolio imu dar porą albumų, kuriuos galvojau kada nors nusipirkti. Iš karto apmoku ir laimingas laukiu užsakymo. Visų pirma niekaip nesuprantu, kodėl užsakymas Vilniaus mieste turi trukti visą savaitę? Kaip jau minėjau, užsakius knygas iš Vokietijos jos atėjo per 4 dienas. O čia…. Užsakius antradienį, gavau tik po savaitės pirmadienį. Paštu. Ir tai per atsitiktinumą. Kai rašiau pristatymo adresą nurodžiau savo darbovietės adresą. Juk kurjeriai dirba tik išimtinai darbo metu. Ir firmos pavadinimą nurodžiau (pastatas didelis, firmų daug, o biurai gi nenumeruojami). Aišku ant voko firmos pavadinimo nebuvo. Tik mano vardas ir pavardė. Tai gerai, kad paštininkas nepatingėjo apeiti visas įmones ir susirasti mane.

Bet ne apie tai norėjau papasakoti. Taigi, nudžiugęs atplėšiu voką. O ten…. Kaniavos nėra! Yra 2 CD kuriuos užsakiau kaip priedą, o to pačio pagrindinio dėl kurio pas juos užsakinėjau nėra. Einu jų puslapin, prie šio albumo jau atsiradęs užrašas „šiuo metu šios prekės neturime“. Amžinos lietuviškų e-shop’ų problemos – turinys internete nesutampa su sandėlio turiniu. Bet tai ką man daryt? Parašau e-meilą. Jokios reakcijos, po savaitės rašau antrą e-meilą. Jokios reakcijos toliau. Na ir aptarnavimas. Nei atsiprašome, kai tik gausime iškart atsiūsime, nei atsiprašome gražinsime pinigus. Absoliučiai nieko. Net tik „atsiprašome“ neparašė. Nė nežinau ką begalvoti… Kažkaip „Bombą“ laikiau rimtoka firma, o elgiasi kaip kokie vagys…

Čia tik šiaip išsilieti norėjau. Gal kas pasikeis?

Stalo žaidimai || Carcassonne

Jau senokai berašiau apie stalo žaidimus. Gavau vieną paklausimą, ar dar ruošiuosi apie juos rašyti. Rašysiu, rašysiu. Smagu, kad yra kam įdomu mano rašliavos, juk tikrai nepretenduoju į dideliu stalo žaidimų žinovus, paprasčiausiai dalinuosi savo įspūdžiai. Atėjo ruduo, vakarai tamsyn, daugiau laiko praleidžiame namuose. Puikus laikas stalo žaidimams. Kai žiūrinėjau ką jau prirašęs apie žaidimus, nustebau pamatęs, kad dar neaprašiau „Carcassonne“. Šis žaidimas mano namų „kolekcijoje“ atsirado vienas pirmųjų ir iki pat dabar yra gana dažnai traukiamas iš lentynos. Priežastis: tai tikrai įdomus, azartiškas, bet kartu ir greitas bei nesudėtingas žaidimas.

Visas jo žavumas paprastume. Taisyklės tikrai nesudėtingos ir jau po 5-10 min paaiškinimo žmogus pirmą kartą gali sėsti prie stalo žaisti. Bet nors ir taisyklės paprastos, bet galimybės didelės. Kuo daugiau žaidi, tuo daugiau galimybių atrandi. Žaidimo esmė paprasta – traukdamas korteles dėlioji savotišką žemėlapį ir figurėlių pagalba užiminėji kelius, miestus, vienuolynus, laukus savo figurėles paversdamas vienuoliais, riteriais ar valstiečiais. Už kiekvieną plotą gauni taškų ir laimi tas, kas daugiausia taškų surenka. Bet žaidime tu disponuoji tikrai nedideliu figurėlių skaičiumi (vos 7). Tad ir reikia jas protingai išnaudoti. Pilnai užbaigus kelią, miestą, ar aplink apstačius vienuolyną tavo figurėlė grįžta tavo dispozicijon. Žaidimo žavumas tame, kad žaidžiant gali naudoti įvairias strategijas. Gali rūpintis savo paties miestais ir keliais, juos plečiant ir taip stengiantis gauti kuo daugiau taškų, bet žaidime gali žaisti ir siekdamas ne pats surinkti kuo daugiau taškų, o stengdamasis, kad priešininkas jų gautų kuo mažiau. Galima plėsti priešininko miestą, bet praplėsti taip, kad jis jau nebesugebėtų jo pabaigti. Nauda dviguba: jo figurėlė lieka įkalinta iki žaidimo pabaigos ir už miesto kvadratą jis žaidimo pabaigoje gaus ne po 2 taškus, o tik po vieną. Taip pat galima atiminėti miestus, kelius ar laukus. Šitas veiksmas irgi gana įdomus – tiesiogiai kažkam priklausantį objektą atimti negali, bet gali apjungti kelis objektus ir jei vienas priklausys tau, galėsi perimti miesto ar ko kito valdymą. Tad tuo ir galima naudotis… Žodžiu žaidime galimybių daug, o kas sugebės jomis pasinaudoti ir laimės. Žaidimas puikiai žaidžiamas ir dviese, ir penkiese. Tai irgi didelis pliusas jam.

Šiam žaidimui yra išleista galybė papildymų. Pats išbandęs tris:
„Upė“ (jis, beje, platinimas kartu su lietuviškaja žaidimo versija) nieko naujo neduoda, tiesiog keliolika papildomų kortelių su upe.
„Princesė ir drakonas“ – Atsiranda keli papildomi veikėjai (nesunku nuspėti kokie), drakono pagalba galima šluoti nuo žemėlapio priešininkus, o princesės apsaugo. Na nežinau, šis papildymas labai neužkabino.
„Bokštai“ – tikrai įdomus ir vertas dėmesio papildymas. Jo pagalba galima imti įkaitas priešininkų figurėles. Atsiveria naujos taktikos galimybės. Šį papildymą tikrai galiu rekomenduoti.

Trumpas reziumė:
Žanras: strateginis
Žaidimo trukmė: 30-50 min
Žaidėjų skaičius: 2-5
Sėkmės / strategijos santykis: 20/80 (čia grynai mano nuomonė, išreikšta procentais, kuri maždaug parodo kiek proc. lemia sėkmė, kiek numatyta strategija ir išradingumas)

„Katano salos naujakurių“ Lietuvos čempionatas

Savaitgalį teko sudalyvauti tokio stalo žaidimo čempionate. Tai jau trečiasis čempionatas. Pirmuosius tai pražiopsojau, tai sakiau sau šito tai tikrai nepraleisiu.
Dalyvavo 56 žaidėjai – tikrai nemažai. Žaidžiama buvo 4 turai, po jų 16 geriausią reitingą pasiekusių žaidėjų keliauja į pusfinalį. Na prieš čempionatą ir buvau sau užsibrėžęs tikslą pakliūti į pusfinalį. Deja, deja…
Pirmas turas. Koja kiša jaudulys ir patirties stoka – jau nepamenu kada žaidžiau klasikinius „Katano naujakurius“ ir dar 4-iese prie lentos. Tas nepatyrimas ir davė savo – planavai plėstis į vieną pusę, bet staigiai užtvėrė. Iš vis 4-iese žaidžiant kita strategija turi būti – vietos lentoje tikrai labai mažai. Finale surinkau tik 5 taškus ir prie savo stalo pasidalijau 3-4 vietas.
Antrame ture jau sekėsi geriau. Nebedariau tokių kvailų klaidų kaip pirmame ture. Jau turėjau 8 taškus ir turėjau trečią „Riterio“ kortą, kurią išleidęs būčiau gavęs didžiausios kariuomenės statusą ir 2 taškus reikalingus pergalei. Deja, prieš mane žaidžianti žaidėja turėjusi rankose vos 5 žaliavų kortas sugebėjo pasistatyti gyvenvietę ir gavusi 10 tšk, laimėjo partiją. O pergale jau kvepėjo…
Trečiame ture grybavau nuo pat pradžių. Pirmąją gyvenvietę kažkodėl pasistačiau ne ten kur planavau, kažkaip labai durnai. Žaidimo eigoje vis dėlto sugebėjau prasiveržti į gerą lauką ir pasistatyti gyvenvietę, toliau jau gyvenimas turėjo būti rožėmis klotas… valdžiau visą molį, turėjau net molio uostą. Deja neįvertinau vieno žaidėjo. Jam kokia 11 metų ir žaidė labai durnai. Bet laimėjo. Turėtas dvi gyvenvietes padarė miestais ir toliau jis nesivystė visai, tik pirko išsivystimo kortas už visus resursus. Aišku tuoj gauna didžiausios armijos kortą, kitame rate išmeta „kelio kortelę“ ir pasistato du kelius, už ką gauna dar „ilgiausio kelio“ kortelę, išmeta dar dvi kortas su dvejais pergalės taškais ir laimi partiją. Likau kaip musę kandęs.
Ketvirtą ratą pradėjau žinodamas, kad patekti į pusfinalį praktiškai nebeturiu jokių šansų. Žaidžiau savo malonumui, atsipalaidavęs. Ir laimėjau visai nesunkiai, priešininkai tesurinko po 5 ir 6 tšk.
Reziumė: iš 56 dalyvių užėmiau 30 vietą. Tikėjausi daugiau, bet žaidimo praktikos stoka davė savo vaisių. Prieš sekantį čempionatą reikės daugiau praktikuotis. O šiaip viskas tikrai patiko. Didelis ačiū organizatoriams.

Rundalės pilis

Baltiškasis (latviškasis) Versalis ir panašūs epitetai lydi čią pilį. Su Ž atradome ją visai netyčia (nieko anksčiau apie ją nebuvome girdėję). Prieš keletą metų belaukdami Bauskėje kol mums atveš dokumentus, užmatėme nuorodą į ją. Nuvažiavom ir ji mus pakerėjo. O buvo gruodžio vidurys. Įsivaizdavome kaip čia gražu šiltuoju metų laiku. Ir prisižadėjome sau, kad būtinai čia atvažiuosime vasarą. Po keletos metų galų gale nuvažiavome dar kartą.

Jie per tą laiką dar išgražėjo ir dar daugiau atsirestauravo. Tiesa dabar bilietą reikia pirkti ne tik už pasivaikščiojimą po rūmus, bet ir po parką.

Viduje tikrai sumažinta Versalio ar Peterhofo kopija.

Čia hercogienės miegamasis

O parkas vasarą tikrai gražus ir išpuoselėtas. Vaikščiojau ir po Versalio ir po Peterhofo parkus. Rundalei aišku iki jų toli, bet vistiek man Rundalės parkas palieka labai malonų įspūdį. Jau vien dėl to, kad jis nėra labai didelis ir apėjęs jį nė kiek nepavargsti ir įspūdžiai neatbunka

Latviško biznio pavyzdys. Norintiems įsijausti į to meto didikų gyvenimą siūloma rūbų nuoma. Kas keisčiausia panašu, kad biznis klesti.

Nepirkti „Senukuose“

Čia priminimas sau. Aišku patogu, kai daug ką gali rasti po vienu stogu. Bet ir čia visas patogumas baigiasi. Kaip manote kiek gali užtrukti vienos vienintelės, jai išsirinktos prekės pirkimas? Apie 2 val.! Netikite? Tai klausykitės…

Na po truputį taisome tai ką seniau darant remontą prikiaulino įvairūs asmenys. Sumastėme pakeisti kelis radiatorius. Vietoje kelių gremėzdiškų aukštų, pastatyti vieną elegantišką žemą. Iš pradžių net neplanavau pirkti „senukuose“, kitoje firmoje radom pigesnių. Bet kad, kaip paskui išaiškėjo netiko. Šie sutiko priimti atgal. Bet radiatoriaus juk reikia. Pažiūrėjau „Senukų’ puslapyje. Yra reikiamo dydžio ir reikiamo pajungimo. Rašo, kad prekė yra tiek „Banginyje“, tiek Ukmergės g. Na va, galvoju, šaunu. Per pietų pertrauką nulėksiu, susisuksiu per kokį pusvalandį, paskui dar užkasti spėsiu. O vakare santechnikas jau galės baigti montuoti. Aha, norėtum!
Nulekiu į „Banginį“. Aišku pagauti konsultantą yra didelis laimės dalykas. Ankščiau, atseit, darbo jėgos trūko. Bet dabar? Krizė? Na po kokių 10 minučių pagaliau pagaunu. Pasakau ko reikia. „Salėje nėra, reikia eiti į sandėlį“,- konstatuoja. Laukiu, kol atneš iš sandėlio. Dar 10-15 min. Atveža. „Žinokit vienas belikęs, bet šitas apdaužytas“, sako. Apžiūriu. Visi kampai aplamdyti, dažai nusibrukę. „Duosim 5 proc. nuolaidą“ – pamalonina. „Eikit šikt su tokia nuolaida“ – pagalvoju. Prekė akivaizdžiai nekondicinė ir tik tokia nuolaida. „O Ukmergės g. turite“ klausiu. „Yra“ atsako. Na ką gi, lekiu ten.

Situacija ta pati. Pagauk konsultantą. O tame skyriuje išviso tylu. Nei žmonių, nei darbuotojų. Kantriai laukiu prie stalelio su užrašu „Santechnikos prekės“. Už 10 min pasirodo vaikinukas. Į pasakymą, kad reikia radiatoriaus išpyškina, kad ten ne jo skyrius. Į klausimą kieno tas skyrius, atsako, kad ten turi būti. Na nėra sakau. „Laukit“, pataria. Dar 10 min trypčiojimo. Pagaliau tas pats pagaili: „Jūs kažko konkretaus norite, ar konsultacijos“. „Konkretaus“ – iškošiu. „Gerai, surasiu“ – pasako. Galų gale atveža. Lyg ir gerai viskas. Lekiu prie kasos. Ten eilutė. Nieko palauksiu. Galų gale mano eilė. Kasininkė skanuoja barkodą, kažką pamaigo, vėl skanuoja, vėl pamaigo, jau surinkinėja kodą ranka, vėl pamaigo…. „Geruoju nesibaigs“ – pagalvoju. Aišku. „Atsiprašau, rodo, kad kodas neteisingas“ sako ji. Skambina kažkur. Kažkur nekelia ragelio. Dar kitur skambina. Ir dar kitur nekelia. Skambina dar kažkamtai. Kažkastai pakelia, bet iš pokalbio supratau, kad padėti negali. Reikia skambinti kažkur arba dar kitur. Vėl procedūra iš naujo. Ir vėl tas pats. Įlenda į internetą, bando pati ieškoti. „Žinau kuris čia, galiu parodyti“, – sakau. Ji žiūri nepatikliai. Gi tikrai apgausiu. Skambina vėl kažkur ir dar kitur. Niekas nekelia. Už manęs nekantrūs pirkėjai perbėga prie kitos kasos. Ji išdidžiai užsideda lentelę „Kasa nedirba“. Ir skambina, skambina…. Galų gale! Prisiskambino! Ir kodą pasakė! Uch…. „Gal turite nuolaidų kortelę?“ – paklausia. „Ne“ atsakau. „Nenorite įsigyti?“ – pasitikslina. „Tikrai ne!“ – bandau šypsotis (ji juk nekalta). Prie kasos sugaišta 20 min.

Reziumė. Radiatoriaus pirkimas užtruko 2 val. Likau nevalgęs. Į darbą vėlavau visą valandą. Bekeldamas radiatorių į citroeną, radiatoriaus kampu galinės lempos stikle išmušiau skylutę. Nervų kalnas sugadintas. Na bent radiatorių turiu.